Vilnius mirė. Tiksliau, jis ne mirė, o buvo parduotas išsimokėtinai už penkių eurų arbatpinigius „Wolt“ kurjeriui. Tas miestas, kurį mes vadinom savo sostine dabar „Wilno“

lietuvių kalba tapo egzotišku dialektu, naudojamu nebent senų močiučių Halės turguje ir saujelės pasimetusių hipsterių, kurie dar bando vaidinti, kad čia jų namai.

​Išeini į gatvę ir tave pasitinka neoninė geltona-žalia invazija. Tik ne ta, apie kurią dainavo per Sausio 13-ąją. Tai „Bolt“ ir „Wolt“ kuprinės, po kuriomis slepiasi vaikinai iš Islamabado ar Dakos. Jie lekia šaligatviais su savo kledančiais paspirtukais, lyg dalyvautų atrankoje į „Mad Max“, o tu traukiesi į šoną, nes tavo gimtajame mieste tu tapai kliūtimi logistikos grandinėje. Jie neturi žalio supratimo, kur yra Gedimino prospektas, bet jie puikiai žino, kur yra tavo „Mcdonald's“ užsakymas. Ir jie nekalba lietuviškai. Kam jiems? Kad pasakytų „enjoy your meal“? Lietuvių kalba šiame mieste tapo neefektyvi – ji per lėta šiuolaikiniam kapitalizmui.

​O tada turime kitą frontą. „Ruskiai“ ir baltarusiai. Tie, kurie atvažiavo čia su savo „IT relokacijos“ paketais, nes ten „blogas dėdė skriaudžia“. Jie užpildė Šnipiškių stiklinius narvus, pakėlė nuomos kainas iki kosminių aukštumų ir atsivežė savo „vibe’ą“, kuriame lietuvis yra tiesiog aptarnaujantis personalas. Užeini į barą Vilniaus gatvėje ir jautiesi kaip Minske 2015-aisiais. Padavėja žiūri į tave stiklinėmis akimis, nes tavo „prašau alaus“ jai skamba kaip sanskritas. „Po ruski mozhno?“ – ne, negalima, bet tu vis tiek atsakai, nes tavo tolerancijos burbulas yra toks išpūstas, kad tuoj sprogs tiesiai tau į veidą.

​Ir štai čia prasideda linksmiausia dalis. IT burbulas, tas šventas lietuvio aukštesnės vidutinės klasės bilietas į gyvenimą be rūpesčių, pagaliau pasidavė fizikos dėsniams. Jis ne šiaip susitraukė, jis sprogo su tokiu garsu, kad net „Vinted“ ofise kaktusai nuvyto.

​Lietuviai praranda viską.

​Žemoji kasta? Pamirškit. Statybose, taksi ir pristatymuose mus išstūmė tie, kurie dirba 16 valandų per parą už ryžių dubenėlį ir viltį gauti leidimą gyventi.

​Vidutinė kasta? Tie visi „juniorai“ ir „vadybininkėliai“, kurie manė, kad jų darbas yra saugus, nes jie moka naudotis „Excel“, dabar stovi eilėje prie Užimtumo tarnybos. Kam mokėti lietuviui du tūkstančius, jei gali pasisamdyti baltarusį už pusantro, kuris dar ir neinkš dėl viršvalandžių?

​Aukštoji kasta? Architektai, inžinieriai, aukšto lygio dev’sai – jūs irgi nebe šventieji. Globali rinka atėjo į Vilnių, ir paaiškėjo, kad jūsų „lietuviškas genialumas“ yra lengvai pakeičiamas pigesne jėga iš ne-ES šalių, kuriems Vilnius yra svajonių miestas, o ne brangus kaimas su blogu oru.

​Vilnius tapo tranzitine zona. Mes čia nebe šeimininkai, mes – tik stebėtojai, žiūrintys, kaip mūsų gatvės užsipildo svetimais garsais, o mūsų darbo vietos išgaruoja vardan optimizacijos. Wilno nebeturi vietos lietuviams, nes lietuviai tapo per brangūs, per daug pretenzingi ir, paradoksalu, per daug lietuviški savo pačių sostinei.